Gruodžio 19 dieną Kauno „Santaros“ gimnazijos moksleivių, mokytojų ir tėvelių grupė vykome į Vilniaus Jaunimo dramos teatrą. Žiūrėjome režisieriaus Gintaro Varno spektaklį pagal H. Ibseno pjesę „Junas Gabrielis Borkmanas“. Vaidino teatro ir kino aktoriai Kostas Smoriginas, Dalia Overaitė, Jūratė Onaitytė ir Vidas Petkevičius. Atvykę truputį anksčiau, turėjome galimybę grožėtis nuostabiąja Lietuvos sostinės eglute, paklaidžioti po Vilniaus senamiestį.
2017 m. gruodžio 20 d., trečiadienis
2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis
Spektaklis „Hamletas“
Lapkričio 18 dieną žiūrėjome „Hamletą“ Kauno Nacionaliniame dramos teatre. Spektaklis buvo įdomus ir gerai pastatytas. Neturiu jokių priekaištų, išskyrus tai, kad aktoriaus Dainiaus Svobono vaidintas karalius Klaudijus ir karalienė Gertrūda mane sutrikdė. Man visiškai nepatiko tai, kad abu veikėjus vaidino vienas ir tas pats žmogus. Labiausiai patiko Tomo Erbrėderio vaidinimas ir aktoriaus, kuris vaidino Hamletą. Aktorė, kuri vaidino Hamleto merginą, šiek tiek persistengė.
Ieva Žukauskaitė, 3d
2017 m. spalio 23 d., pirmadienis
Spektaklis „Molinis sapnas“
Kristina Kuklieriūtė, 3e
2017 m. spalio 13 d., penktadienis
Spektaklis „Baltoji drobulė“
2017 m. spalio 12 dieną Kauno „Santaros“ gimnazijos moksleiviai vyko į Kauno nacionalinį dramos teatrą ir žiūrėjo Jono Jurašo režisuotą spektaklį „Baltoji drobulė“.
Spektaklis „Balta drobulė“ paliko neišdildomą įspūdį. Puikus aktorių darbas bei įdomi inscenizacija privertė tarsi įsilieti į kūrinį, pajusti tai, ką išgyvena veikėjai. Nors iš pradžių siužetas pasirodė neypatingas, tačiau laikui bėgant supratau to „neypatingumo“ bei monotoniškumo reikšmę. Tai pat mane labai sužavėjo pagrindinio veikėjo ištarti žodžiai: „Gyvenu taip, lyg ruoščiausi kitiems gyvenimams“. Tai privertė susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir laiko svarbą jame.
Spektaklis „Balta drobulė“ paliko neišdildomą įspūdį. Puikus aktorių darbas bei įdomi inscenizacija privertė tarsi įsilieti į kūrinį, pajusti tai, ką išgyvena veikėjai. Nors iš pradžių siužetas pasirodė neypatingas, tačiau laikui bėgant supratau to „neypatingumo“ bei monotoniškumo reikšmę. Tai pat mane labai sužavėjo pagrindinio veikėjo ištarti žodžiai: „Gyvenu taip, lyg ruoščiausi kitiems gyvenimams“. Tai privertė susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir laiko svarbą jame.
Roberta Einorytė, 3e
Su klase spalio 12 dieną
buvome Nacionaliniame Kauno dramos
teatre pastatytame spektaklyje „Balta drobulė“. Spektaklio režisierius Jonas
Jurašas. Pagal Antano Škėmos romaną pastatytas spektaklis paliko neišdildomą
įspūdį. Puikus aktorių vaidinimas ir įsikūnijimas į personažus neleido nei
sekundei atitraukti akių. Aktorius Dainius Svobonas atliko pagrindinio veikėjo vaidmenį,
kuris privertė išspausti ne vieną ašarą. Asmeniškai man šis spektaklis yra
vienas iš geriausių matytų.
Danielė Dambrauskaitė, 3e
Spektaklis patiko, bet ne viską galima suprasti, ypač galo. Galima įžvelgti daug paslėptų minčių. Pavyzdžiui, jo žodžiai lifte - „Up and Down“, man pasirodė, kad kalbama apie pakilimus ir nuopolius gyvenime. Jis sirgo liga, per kurią jis įsivaizdavo nebūtus dalykus, nekentė emigracijos, norėjo grįžti pas savo mylimąją. Mažai galiu pasakyti, nes didžiąją dalį spektaklio galvojau, kas čia darosi, o pakalbėjus su broliu, jis sakė, kad irgi spektaklio nelabai suprato, kol neperskaitė knygos, tai manau perskaičius galėsiu daugiau apie jį pasakyti.
Tadas Sirunavičius, 3e
Pirmą kartą buvau dramos teatre. Mačiau spektaklį „Baltoji drobulė“. Šis spektaklis pasirodė gana įdomus. Jis man buvo įdomus dėl pagrindinio veikėjo mąstymo ir pamąstymų.
Ieva Žukauskaitė, 3d
2017 m. vasario 10 d., penktadienis
Spektaklis „Katedra“
„Man įdomiausias – kuriantis žmogus“,- šiais žodžiais apie savo
pašaukimą – režisūrą – kalba režisierius, dramaturgas, scenografas
Oskaras Koršunovas.
Šio spektaklio pagrindinė idėja –
prasmingas Lauryno pasiūlymas kiekvienam žmogui statyti katedrą savo
„viduje“ – turėti viltį, gyvenimą, tikėjimą sau pačiam, pradėti keisti
pasaulį ir jį statyti nuo savęs paties. Tai – išties graži ir prasminga
idėja svarstant, kaip svarbus statinys tiek fiziškai, tiek metaforiškai
gali sujungti žmones į bendruomenę, tačiau ir kiekvieną žmogų, galbūt
suskaldytą gyvenimo, gali apjungti jo paties viduje ir padėti suprasti
save. Buvo galima ir susitapatinti su Laurynu – šiuolaikiniame pasaulyje
dažnai jaunam žmogui sunku būti, nes atrodo, kad jo niekas nesupranta,
negali padėti, jis savitas savo pasaulio „menininkas“ – toks buvo ir
Laurynas, taręs, kad „didis menininkas visada yra vienas. Nuo pat
pradžios iki pabaigos. Ir niekas jo neklausia ar jis yra laimingas“.
Aistė Kukanauskaitė, 4b
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)