2016 m. gruodžio 14 d., trečiadienis

Svečiuose aktorė Donata Kielaitė



Gruodžio 12 dieną „Santaros“ gimnazijoje vyko scenarijaus autorės ir režisierės Donatos Kielaitės spektaklis – susitikimas su savimi „Bevardė“. Vaidmenis atliko aktorės Donata Kielaitė ir Diana Anevičiūtė. Spektaklyje panaudota Sauliaus Bareikio ir Rimvydo Stankevičiaus poezija.
 
Renginį organizavo Teatrinio ugdymo ir lietuvių kalbos mokytoja Violeta Kamarūnienė.
 

2016 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Spektaklis „Heraklis”



        Geras karys nesidairo į šonus ir savo žodyne neturi klausimo „kodėl?”. Visų laikų žinomiausias herojus Heraklis, ko gero, šio klausimo irgi nekėlė, kapodamas galvas devyngalvei Hidrai. O ar praėję tūkstantmečiai pakeitė šiandieninį herojų? Į šį klausimą savo agresyvioje komedijoje „Heraklis” atsako režisierius Gildas Aleksa ir pasitelkęs aštrų, tamsų humorą antikinio mito pavidalu į sceną perkelia mūsų dienų globalius socialinius skaudulius, karą ir vis dar tą patį negudrų didvyrį, kuriuo dabartinių įvykių akivaizdoje šiek tiek esame kiekvienas iš mūsų.
„Heraklis daugeliui asocijuojasi su iš Antikos kilusiu herojumi, tačiau spektaklyje perteikiamas KITOKS Heraklis. Heraklis yra šiuolaikinis ir jis atlieka šiuolaikinius žygdarbius. Spektaklio pagrindinė mintis yra atskleisti karų – Irako, Afganistano, Sirijos – realias istorijas, tačiau jos perteikiamos juoko forma. Pasak režisieriaus, bene vienintelis likęs būdas kalbėti apie karą yra juokas – natūrali biologinė reakcija, atpalaiduojanti ir apvalanti sąmonę, nes sensacijų ir skambių antraščių eroje likę mažai vietos tikrai empatijai. Daugeliui iš mūsų būtent tas juokas ir patiko. Tie juokingi jaunų aktorių išsireiškimai, įvairūs gyvenimiški, dabartinių jaunuolių pokšteliai. Tas daugeliui iš mūsų paliko didelį įspūdį ir ne kiekvienam iš mūsų buvo lemta suprasti tą užslėptą skaudžią realybę…“

Justė Karčiauskaitė, 4b

2016 m. spalio 28 d., penktadienis

Spektaklis „Tamsos žaidimas“



TAMSOS ŽAIDIMAS – Valstybinis jaunimo teatras.

Tamsos žaidimas – tai toks žaidimas, kai ne visi jame veikiantys asmenys žino, jog yra žaidėjai. Viena patogiausių erdvių žaisti tokius žaidimus – tai interneto pokalbių svetainė, kur gali apsimesti bet kuo. Vienoje tokių pokalbių svetainių paauglys Adamas paskelbia: „Aš noriu patirti meilę“. Šį jo prisipažinimą perskaito kitas pokalbių svetainės lankytojas Nikas ir nusprendžia pažaisti.
„Pjesė „Tamsos žaidimas arba istorijos bičiukams“ aktuali mums, paaugliams, nes tai spektaklis apie mūsų dabartinę realią situaciją, kai absoliučiai kiekvienas naudojamės internetu, „Facebook’u“, apie tai, kaip yra lengva „užkibti ant kabliuko“. Būtent „ant kabliuko užkimba“ pagrindinis spektaklio herojus Adamas, kuris netrunka įsimylėti, bet taip pat greitai ir nusivilia bei klausia savęs „KODĖL“?
Toks klausimas iškilo ir kiekvieno iš mūsų galvose, kai supratome, kad spektaklis realus, paremtas tikrais įvykiais, faktais, nutikusiais Didžiojoje Britanijoje. Jauni, ambicingi, tiksliai perteikiantys emocijas aktoriai neleido atsipalaiduoti bei privertė mąstyti, ar tikrai šiame pasaulyje viskas taip naivu ir pažeidžiama?“

Justė Karčiauskaitė, 4B

2016 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Spektaklis „Didis Blogis“


 
Marius Ivaškevičius. DIDIS BLOGIS – Lietuvos nacionalinis dramos teatras.


Tarptautinį pripažinimą pelniusio vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras darbas apie karo nuojautą ir apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.

„Herpis“ – vienas žodis, apibūdinantis spektaklio pagrindinę mintį.

„Visų pirma, mane nustebino pats spektaklio išpildymas. Paieškojusi papildomos informacijos apie spektaklį sužinojau, kad A.Schillingas bei M.Ivaškevičius šią pjesę kūrėkartu su aktoriais kūrybinėje stovykloje.

Spektaklis buvo necenzūruotas, buvo tyčiojamasi iš gan dažnai realiame gyvenime sutinkamų „blogų“ dalykų: žmogaus lytinė orientacija ar socialinių tinklų naudojimo priežastys. Riebūs žodžiai aštriai smelkėsi į smegenis net ir nuolat aplink girdint panašiai kalbančius paauglius, nes šiame spektaklyje jie buvo sakomi ne norint pasirodyti, o žinant, kad kitaip – įžeidžiau, šmeižikiškiau – pasakyti nebegalima. Būtent ir sugebėjimas pažiūrėti pro gryno, realaus – besikeikiančio, kupino smurto – pasaulio akis, išreikštas aktorių žodžiais ir vaidyba, ir sužavėjo…“

Aistė Kukanauskaitė, 4B

2016 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

Orumo pamoka su Vytautu V. Landsbergiu



Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m. gegužės 25 d. Vilniuje) – poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, vaikų rašytojas, politiko Vytauto Landsbergio sūnus.

      „Aš – t.y. Vytautas V. Landsbergis – gimiau gūdžiais sovietinės okupacijos metais Vilniuje, muzikologo Vytauto ir pianistės, Sibiro tremtinės Gražinos šeimoje. Vaikystėje lankiau Vilniaus vaikų darželį Raudonosios Armijos prospekte. Baigęs darželį, labai norėjau eiti dirbti Kauno zoologijos sodan direktoriumi, bet tėvai neleido, sakė – per jaunas. Tad norom nenorom teko lankyti Vilniaus A.Vienuolio vidurinę mokyklą.
Pirmieji eilėraščiai buvo dedikuoti fizikos mokytojai ir užrašyti ant egzamino lapo per bandomąjį abitūros egzaminą – mat poeziją jau tuomet išmaniau kur kas geriau, negu fiziką… Fizikos mokytoja šias literatūrines kančias įvertino ketvertu (pagal penkiabalę tuometinę vertinimo sistemą).
Vėliau Vilniaus Universitete baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą – ta kalba ir šiandien laisvai bendrauju bei kuriu eiles, scenarijus, esė ir pasakas…
Dar vėliau studijavau kino režisūrą Tbilisio teatro institute Gruzijoje, bet mokslų nebaigiau, nes ten prasidėjo pilietinis karas… Buvau tebaigęs pusketvirto kurso, tad teko važiuoti mokytis kitur – pas J.Meką Niujorke jo Anthology Film Archives, dar vėliau Lenkijoje – pas K.Kiesliovskį ir K.Zannussį.
Kai Lietuvoje buvo atgauta Nepriklausomybė bei prasidėjo Atgimimas, pradėjau kurti archyvinius tautinius filmus apie šviesius Lietuvos žmones – partizaną Juozą Lukšą Daumantą, diplomatą Stasį Lozoraitį, krepšininką Arvydą Sabonį, skulptorių Vilių Orvidą, režisierių Joną Meką, poetus Henriką Nagį, Vytautą Bložę, Nijolę Miliauskaitę bei kitus iškilius lietuvių kultūros veikėjus… Per penkiolika kinematografinės kūrybos metų pavyko sukurti penkiolika dokumentinių filmų, o 2002 metais ir pirmą vaidybinį filmą vaikams „Jonukas ir Grytutė“.
Lietuvoje išleista virš dešimties knygelių vaikams – “Rudnosiuko istorijos”, “Pasakos-nepasakos”, “Obuolių pasakos”, “Angelų pasakos”, “Arklio Dominyko meilė” ir “Pelytė Zita” ir t.t.. Dar trys poezijos knygelės, o įvairiuose Lietuvos teatruose pastatyti devyni spektakliai – dauguma pagal savo paties pasirašytas pjeses.
Dabar dažniau gyvenu provincijoje – Anykščiuose, turiu penkis vaikus, tris anūkus… Čia gyvendamas rašau knygas vaikams, žiūriu pro langą arba einu su vaikais prie Šventosios upės pažiūrėti, kaip seklumoje prie salos tupi gervė ir gaudo žuvis. Galų gale jaučiuosi taip, lyg būčiau koks nors Anykščių Zoologijos sodo direktorius.“

Vytautas V. Landsbergis
  

2016 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

Orumo pamoka su Marijonu Mikutavičium



     „Vos po kelių minučių mano veide vėl atsirado šypsena, nes šis žmogus moka labai įdomiai kalbėti su mokiniais, pasakoti savąsias istorijas, sieti jas su abstrakčiomis tiesomis bei tuo pačiu pajuokauti. Nenuostabu, jog vos tik davus žodį publikai, šioje iškart atsirasdavo klausimas. Verta paminėti, jog praeitose orumo pamokose klausimų svečiams tikrai buvo daug mažiau, todėl kyla išvados, jog M. Mikutavičiui puikiai pavyko sudominti publiką. Labiausiai man patiko jo samprotaviams apie orumą. Visiškai sutinku su šio svečio suvokimu, jog orus yra tas žmogus, kuris nebijo siekti, tobulėti, tuo pačiu klysdamas ir patirdamas ne tik gerus, bet ir blogus išgyvenimus, priimdamas viską, kas duodama.“

Gabrielė Kasputytė, 4e

2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

Orumo pamoka su Arvydu Lebeliūnu



Arvydas Lebeliūnas – Nacionalinis Kauno dramos teatras 



      Arvydas Lebeliūnas gimęs 1960 metais. 1984 m. baigė aktoriaus specialybės studijas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurso vadovė Algė Savickaitė. 1984 – 1990 dirbo aktoriumi Kauno Valstybiniame Dramos teatre. 1990-1992 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė aukštuosius kino scenaristų ir režisierių kursus (vadovas Vytautas Žalakevičius). 1992 – 1995 dirbo Lietuvos radijo ir televizijos Kauno programų režisieriumi, vadovavo teatro studijai „44″ prie Kauno technologijos universiteto. 1994 – 2000 dirbo Kauno mažojo teatro meno vadovu ir režisieriumi, dėstė aktorinį meistriškumą būsimiems operos solistams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu – laisvai samdomas režisierius.

2016 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Orumo pamoka su Svaru



     2016 metų vasario 23 dieną Kauno „Santaros” gimnazijoje lankėsi hip hop grupės „G&G Sindikatas” įkūrėjas ir lyderis, vokalistas, grupės dainų tekstų bei muzikos kūrėjas Gabrielius Liaudanskas – Svaras. 
Šis žmogus – tikras orumo pavyzdys, tačiau tokiu tapti – nelengva. Kad galėtum vadintis oriu žmogumi, turi prisiimti atsakomybę už save ir kitus, o kas, iš tikrųjų, yra orumas, imame suprasti tik per patirtį tam tikrose gyvenimo situacijose. Tai lyg išbandymas žmogaus pasirinkimams: ar ištiesi pagalbos ranką, ar išdrįsi paaukoti ką nors savo dėl kito, kuriam to reikia labiau? 
Pradėti galima nuo labai paprastų dalykų, sakė muzikantas, pavyzdžiui, tapti kraujo donorais. Dažnai esame pripratę visiems padėti teoriškai, tačiau donorystė – reali pagalba, turinti didelę vertę. Antra, tai susidėlioti asmeninius prioritetus pagal tikrąją jų svarbą – skirti laiko savo artimiesiems ir pačiam sau. 
Pats Gabrielius Liaudanskas užsiima pagirtina veikla – dalyvauja socialinėse programose, lanko vaikus globos namuose ir ligoninėse, rengia labdaros koncertus, todėl šiuolaikinėje susvetimėjusiose visuomenėje yra pavyzdys kitiems. 
Svarbiausia, kad Svaras stengiasi orumu užkrėsti kitus – jis skatina jaunimą būti žmogiškais, prisiimančiais atsakomybę ne tik už save, bet ir kitus, nes norint pradėti keisti pasaulį, reikia, visų pirma, pradėti nuo savęs.

2016 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Orumo pamoka su Henriku Savickiu



Henrikas Savickis – Nacionalinis Kauno dramos teatras 

    Henrikas Savickis gimė 1970 metais Kaune. 1985-1988-ais metais – Klaipėdos Žvejų kultūros ir sporto rūmų pantomimos trupės narys. 1996-aisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo dramos aktoriaus specialybę (dėst. Dalia Tamulevičiūtė, Vladas Bagdonas, Algirdas Latėnas). Nuo 1993 metų – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius.